Vėžį įveikusi E. Mėlinauskienė išsivadavo iš prievolės dirbti dėl pinigų | POLA

Vėžį įveikusi E. Mėlinauskienė išsivadavo iš prievolės dirbti dėl pinigų


Eglė Mėlinauskienė
lrytas.lt

Visi mano, kad sirgti vėžiu – gėdinga, kad tai mirtina liga ir nėra čia ko pasakoti. Neva vėžys žmonėms yra tokia nelaimė, kurią šeima turėtų išgyventi viena, užsidariusi savyje. Bet tai netiesa. Kiekvienas, sužinojęs apie ligą, turi susitaikyti su ta mintimi. Visuomenės palaikymas labai padeda tai padaryti. Sergančios moterys ieško panašių istorijų, sėkmingų istorijų, kad turėtų už ko užsikabinti. Jei nėra gerų pavyzdžių, užsikabina už blogiausio.

Kai prieš 13 metų sužinojau, kad sergu krūties vėžiu, niekas viešai apie ligą ir gydymą nekalbėjo.

Buvo labai baisu, kai neradau informacijos. Iš pradžių vėžys atrodė mirties nuosprendis, įsivaizdavau, kad mirsiu. Vienintelė mano atrama buvo mano šeima. Galėjau klausti gydytojo, bet kiek gi galima žmogaus klausinėti? Jis glaustai papasakoja apie ligos eigą ir tiek.

Kai antrą kartą po trijų mėnesių vėl diagnozavo vėžį, maniau, kad jis mane visą valgo ir kad jau galas. Teko kreiptis ir į psichologus. Dabar žinau, kad nereikia, jog žmonės taip kentėtų. Reikia laikytis drauge.

Dėl to viena iš pirmųjų prabilau apie krūties vėžį. Rūta Mikelkevičiūtė pakvietė mane į savo televizijos laidą. Dabar esame geriausios draugės. Ji man tuomet pasakė: „Skambinau 20 moterų, nė viena nesutiko kalbėti. Tu pirmoji, kuri sutikai.“ Sveikdama sau pasakiau, kad turiu padėti vėžiu sergantiems žmonėms.

Vienai moteriai – Erikai Umbrasaitei – mano istorija yra išgelbėjusi gyvybę. Ji išleido knygą „Vienos krūties istorija“, buvo įsteigusi Rožinio kaspino draugiją. Rašytojos situacija buvo labai sudėtinga, vėžys labai agresyvus. Jei nebūtų laiku diagnozavę, nežinia, kuo būtų pasibaigę. Jaučiu džiaugsmą, kad galėjau padėti bent vienam žmogui.

Man reikėjo sustoti

Kai man diagnozavo vėžį, buvo likę metai iki magistrantūros studijų Vilniaus Gedimino technikos universitete baigimo. Norėjau mesti mokslus, mečiau darbą (dirbau nekilnojamojo turto vertintoja), apsisukau visai kitu kampu. Kurį laiką nedirbau visai, nes onkologija yra sunki liga, išvarginanti organizmą.

Paskui turėjau daug laiko mąstyti, kaip toliau gyventi. Dabar viskas kardinaliai pasikeitė. Pirmiausia supratau, kad be meilės sau nieko nebus.

Meilė sau prasideda nuo laiko sau. Mane auklėjo taip, kad privalau dirbti, dirbti ir dirbti ir tik uždirbti pinigus. Tai buvo akcentuojama. Užsiimti veikla, kuri neneša finansinės naudos? Kai tai darau, pajuntu kaltės jausmą. Pradėjau fotografuoti. Tai glūdėjo manyje visą gyvenimą. Aistra prasiveržė, pratrūko tarsi skaudanti votis.

Nereikėjo jokios mokyklos, jokių pamokų, man tiesiog pavykdavo užfiksuoti puikius kadrus. Manęs dažnai prašo pamokyti fotografuoti, o aš atsakau, kad esu bemokslė. Viskas eina iš vidaus.

Po ligos nebedirbau dėl pinigų. Pradėjau daryti tai, kas man svarbu ir malonu. Žinoma, jei mano šeima tam nebūtų pritarusi, negalėčiau to daryti, juk turiu iš kažko duoną valgyti. Aš net bijojau paprašyti šeimos – tai atrodė neįmanoma. O reikėjo tik išdrįsti.

Skaityti visada skaičiau, šito malonumo niekada niekas negalėjo iš manęs atimti. Prasidėjo kelionės.

Suprojektavau naujus namus, visiškai sukūriau interjerą nuo a iki ž.

Grybavimai, uogavimai, gėlės – visa tai šiuo metu teikia didelį malonumą.

Draugystė su R. Mikelkevičiūte

Sunkus laikotarpis tęsėsi metus. Kai prasidėjo gydymas, dukrai ėmė „važiuoti žemyn“ mokslai. Aš daug jai visko neaiškinau, bet ji viską suprato. Jai buvo 11 metų. Ji matė, kaip blogai jaučiausi. Buvo momentų, kai net nesinorėjo gyventi. Fizinė kančia buvo didžiulė. Turėjau vienintelį klausimą: kada visa tai baigsis?

O pabaigos nesimatė – žinojau, kad rytoj bus taip pat, poryt taip pat, užporyt irgi. Gulėjau lovoje, neturėjau jėgų atsikelti, nuolat pykindavo. Net rankų pakelt, plaukų susišukuoti negalėdavau. Labai padėjo mama.

Man reikėjo stiprių žmonių šalia. Ne silpnų, guodžiančių, bet stiprių, kaip meškerės, kad žuvį galėčiau gaudyti pati. Man labai padėjo Rūta. Ji stipriai mane kilstelėjo. Mes pradėjom kartu sportuoti, lankėme sporto salę, aš pradėjau stiprėti.

Buvau jos personažas laidose. Tas išsivystė iki bendrų idėjų, projektų.

Pakrikštijau jos dukrą, esu krikštamotė. Draugaujame iki šiol.

Kalbėti – tai pagalba sau

Kalbėti apie ligą man buvo kaip savipagalba. Kai įvardijau viešai, įvardijau ir sau. Kad sergu ir kad pasveiksiu. Bėgimas nuo problemos niekaip nepadeda. Kai įvardijau sau, kas man yra, pradėjau sveikti.

Po metų laiko grįžau į onkologinį skyrių, grįžau pas moteris ir ėmiau jas fotografuoti. 3 mėnesius kūriau fotografijų ciklą projektui „Nedelsk“.

Vidinis balsas sakė, kad tai yra pagalba sau. Jei dar kartą sugrįšiu ir sąmoningai pereisiu per tai, palengvės mano pačios buvimas. Turėjau ką papasakoti toms moterims. Kitaip jos nebūtų leidusios fotografuoti. Nežinau, ar pati norėčiau tai daryti, ar leisčiausi. Jos manim patikėjo. Tai yra taip intymu. Įlendi į žmogaus sielą, susitapatini. Tas laikotarpis buvo sunkus. Žinojau, kad jei įvyks pertrauka, atitrūksim viena nuo kitų. Nuotraukose nesimatys nuoširdumas.

Buvo momentų, kad mėnesį tik vaikščiojau ten ir kalbėjausi su moterimis, nieko nefotografavau.

Vėliau ėjau fotografuoti vaikų. Daug kas mane atkalbinėjo, sakė net medikams sunku ten ištverti. Man norėjosi pratęsti ciklą su vaikais. Jaučiausi stipri. Metus laiko fotografavau vaikus. Arūnas Matelis kūrė filmą, aš fotografavau, dar nežinojom, kas iš to išeis.

Po metų padariau nemažai fotografijų. Ir palūžau. Per tą laikotarpį iš šio pasaulio išėjo 11 vaikų, beveik visi – mano fotografijų herojai. Kai fotografavau, labai susidraugavau su vaikais, gyvenau jų gyvenimus. Buvo sunku su jais atsisveikinti.

Atsimenu, paskutinis lašas buvo, kai paskambinau vienos 5 metų mergaitės mamai, ir klausiau, kaip ji. Mama atsakė, kad jos dukros jau nebėra. Tada subyrėjau, sulūžau. Pabaigiau savo knygą. Supratau, kad turiu pasitraukti iš onkologinės ligoninės.

Palengvėjo perpratus mirties paslaptį

Su kai kuriais žmonėmis palaikiau ryšį. Pas vieną berniuką net į Austriją važiavau, jis ten gydėsi. Jam buvo pasakyta, kad jis mirs. Lietuvoje palydėjome jį į paskutinę kelionę. Užfiksavau paskutines akimirkas, paskutinius jo žodžius. Vėl kreipiausi pas psichologus.

Tuo metu jau buvo žinoma apie Jurgos Ivanauskaitės ligą. Dėka jos ir mirusio berniuko, atradau aiškų santykį su mirtimi ir viskas išsisprendė. Mirtis – tai ne tragedija. Mes visi kaip svečiai ateiname ir visi išeiname, tai yra būtinybė. Nerandu pateisinimo, kodėl vaikai taip anksti išeina, bet taip tiesiog turi būti. Kito paaiškinimo neturiu.

Svarbu garbingai žmogų palydėti, be raudų. Raudos – egoizmas. Gaila, kad netenki malonaus buvimo su žmogumi. Neturime teisės laikyti kitą asmenį, jis ne mūsų. Dievas jį pasiima. Supratau: kaip atėjai gražiai, taip ir išeiti reikia. Tavo laikas pasibaigė čia ir tiek.

Nebėra baisi mirtis. Man palengvėjo. Pradėjau nebeverkti su vaikų išėjimu. Verksmas sekina, ir jokia čia ne pagalba.

Mano pagalba – kitokia. Aš šalia kenčiančių lieku tvirta. Kai save nualinau verkdama, klausiau savęs – o kur rezultatas? Kam nuo to geriau? Ašaros dar niekam nepadėjo. Tą momentą kažkiek save išvalai, bet tai ir viskas.

Blogiausia, kad kai onkologine liga serga vaikai, niekas nekreipia dėmesio į tėvų psichologinę būseną. Niekas tėvų nelydi, neteikia informacijos. Visi gelbėja vaiką. O vaikas nesveiksta, jei mamai ar tėčiui yra blogai. Pas mus dar nėra kompleksinio gydymo. Mano noras – padėti mamoms. Kai pradžioje joms kas nors padeda, jos mato, kad liga – ne pasaulio pabaiga, kad jos – stiprios.

Onkologinė liga – 50 proc. priklauso nuo paties sergančiojo. Jei mes stresu ir psichine būsena dar jį aliname, organizmas neturi jėgų kovoti su liga.

Nieko neišsižadėčiau

Po psichologinio nuopuolio vėl traukiau save už plaukų į viršų. Pradėjau fotografuoti gamtą. Gamta mane labai pagydė. Nenutraukiau kontakto su vaikais. Padėdavau įvairiuose renginukuose. Viename surinkome nedidelę sumą – žmonių paramą. Nutarėm, kad reikia pradėti „Mamų uniją“. 2008 metais įkūrėme organizaciją. Gruodį bus ketveri metai, kaip ji veikia.

Renkame lėšas, kai reikia vaikus gydyti užsienyje, taip pat renkame lėšas prietaisams, reikalingiems onkologiniams ligoniams. Nors ir labai kilni veikla, stengiuosi nenualinti savęs. Nesu pririšta prie darbo vietos, pradėjau kartais išvažiuoti iš Vilniaus į gamtą. Didmiestyje aš dūstu.

Šeima tai supranta – jei mama nelaiminga ir jie visi nelaimingi. Dukra tokio amžiaus, kai nebereikia vaikščioti iš paskos. Jai 22 metai, ji studijuoja. Noriu paleisti ją, labai ilgai laikiau, sunku buvo atsiskirti. Su nereikalinga pagalba tik trukdau jai stotis ant kojų. Dabar stabdau save nuo to.

Suvokiu, kad ji nėra mano nuosavybė.

Labai daug dalykų gyvenime dariau per prievartą. Nenoriu, kad dukra kartotų mano klaidą. Vyras turi Rusijoje verslą. Turiu prabangą – galimybę daryti tai, ką tikrai noriu.

Atkūrė krūtį

Gyvenu aktyviai. Man svarbu, kaip rengiuosi. Nesmagiai jaučiuosi, kai negaliu dėvėti to, ko noriu, ypač vasarą.

Radau gydytoją, kuris dvasinėmis vertybėmis yra artimas man. Mes metus laiko ruošėmės. Jis važinėjo į Italiją, domėjosi tokiomis operacijomis.

Man diagnozavus ligą buvo nupjauta krūtis, tai reiškia, jos vietoje buvo visiškai lygu. Kai nėra odos, nėra iš ko krūties suformuoti. Pirmiausia buvo įsiūtas implantas. Jis buvo beveik tuščias. Paskui per porą mėnesių jį chirurgas po truputį pildė mase.

Buvo šventė, kai suleido paskutinę dozę. Ėjau į apatinio trikotažo parduotuvę. Įsivaizduojat? Po trylikos metų! Jaučiausi kaip vaikas, net nežinojau, ką matuotis, ką rinktis. Kaip paauglė, kuri pirmą kartą renkasi liemenėlę! Anksčiau nešiojau tik iš ortopedinių reikmenų parduotuvių įsigytas liemenėles.

Jas noriu padovanoti tai, kuriai tokios liemenėlės reikalingos.

Ligos ir visų tų išgyvenimų niekada neišsižadėčiau. Kančioje žmogus auga daugiausia. Esu labai dėkinga savo šeimai už palaikymą, taip pat Rūtai už tvirtumą.

Visus kviečiu pasidalinti savo istorija – tai gydo ir leidžia žmonėms vieni kitus geriau suprasti.




Artimiausi renginiai

Per savo gyvenimą vėžio diagnozę išgirs 1 iš 2 asmenų, 1 iš 3 to gali išvengti, pasirinkęs tinkamą gyvenimo būdą

 2017 m. kovo 6 d. visoje Lietuvoje JCDecaux stenduose pasirodė plakatai, viltingo pavasario spalvomis skelbdami POLA inicijuotos socialinės iniciatyvos pradžią. Ši iniciatyva, visų pirma, yra skirta priminti į tikslines amžiaus grupes patenkantiems asmenims, jog svarbu laiku pasitikrinti sveikatą pagal gimdos kaklelio, krūties, prostatos bei...



©2013 POLA. Visos teisės saugomos.