Ką daryti, jei išgirdote diagnozę – vėžys? | POLA

Ką daryti, jei išgirdote diagnozę – vėžys?


Laura Bratikaitė
lrytas.lt

Prieš pradėdami skaityti, atsakykite sau į klausimą: „Koks jūsų gyvenimo tikslas?“ Atsakėte? Skaitykite toliau… Kaip reagavote sužinoję, kad sergate onkologine liga? Gal pajutote baimę ir nerimą dėl ateities? Gal pajutote tokį stiprų pyktį, kad buvo sunku jį suvaldyti? Galbūt nepatikėjote tuo, ką sakė gydytojas, arba staiga viskas „ėmė plaukti prieš akis“? O gal pasijutote vienui vienas visame pasaulyje, nors tame pačiame kambaryje buvo ir artimiausi žmonės?

Daugeliui žmonių pirmosios savaitės po diagnozės yra labai sunkios. Neretai sutrinka miegas ir apetitas, darosi sunku susikaupti, mąstyti, apninka įvairūs jausmai.

Neigimas

Paprastai žmonėms yra sunku patikėti tuo, kad jie serga. Visomis sąmonės ir pasąmonės pastangomis stengiamasi atitaisyti šią informacijos „klaidą“. Skiriama laiko pakartotiniams tyrimams, kreipiamasi į kitus gydytojus, skaitoma daug literatūros.

Iš dalies neigimas yra naudingas, nes atsiranda laiko susitaikyti su diagnoze, neprarandama viltis bei tikėjimas geresne ateitimi.

Neigimas tampa rimta problema tuomet, kai užsitęsia pernelyg ilgai ir atidėliojamas reikiamas gydymas. Kita problema – kai artimieji neigia, kad jų šeimos narys serga, nors ligonis jau pats susitaikė su nemalonia tikrove.

Visgi prasidėjus gydymui, ligą „priima“ visi, kurie anksčiau dar nebuvo susitaikę su šia mintimi.

Pyktis

Pyktis – taip pat labai dažnai išgyvenamas jausmas. Klausimą: „Kodėl aš?“ užduoda beveik kiekvienas, sužinojęs apie ligą. Pykstama ant:

* vėžio (jį pavadiname: „prakeikta liga“, „XX amžiaus cholera“);

* medikų („jei būtų laiku padarę kraujo tyrimą…“, „pinigų nedaviau, tai ir neprižiūri“);

* artimųjų ir draugų („tai ji mane iki to privedė…“, „pavydėjo man, tai, matyt, to ir linkėjo“);

* savęs („reikėjo mažiau rūkyti“, „na, kam valgiau tiek riebaus maisto?“, „kodėl nesportavau?“);

* Dievo („už ką tu man taip?“, „kur tas Tavo teisingumas ir besąlygiška meilė, „gerasis“ Dieve?“).

Pyktis yra aktyvi reakcija į ligą ir noras rasti priežastį. Tik suradęs atsakymą apie ligos priežastį, žmogus gali pasijusti saugus ir galintis kontroliuoti situaciją. Pavyzdžiui, jei nusprendė, kad susirgo dėl to, kad valgė greito maisto restoranuose, tai ir puiku – pasveikęs žinos, ko turi vengti! Sąmonė turi rasti atsakymą ir nurimti, kad visas jėgas nukreiptų sveikimo link.

Be to, paprastai pyktis kyla dėl kitų jausmų, kuriuos sunku išreikšti žodžiais: baimės, panikos, nusivylimo, nerimo ar bejėgiškumo. Svarbu nesistengti nuslėpti pykčio. Pasikalbėkite apie tai su šeima ir kitais artimais jums žmonėmis.

Baimė

Tyrimai rodo, kad „vėžio“ žmonės bijo labiau nei bet kurios kitos diagnozės. Baimių yra pačių įvairiausių. Tai, ko žmogus bijo, priklauso nuo jo turimų žinių ir patirties, bendraujant su ta pačia liga sergančiais žmonėmis. Taigi, daugiausiai bijoma:

* skausmo, kurį sukels liga arba gydymas;

* po gydymo pasikeisiančios išvaizdos pokyčių;

* kad nebus kam pasirūpinti šeima;

* netekti darbo;

* mirti.

Visi be išimties nerimauja dėl skausmo pojūčio: kada ims skaudėti? ar labai skaudės? ką darysiu, jei negalėsiu kentėti? Tačiau nebūtinai taip bus ir jums. Kai kuriems žmonėms apskritai neskauda. Kitiems skauda tik po operacijos, t.y. gijimo metu. Skausmą sėkmingai galima numalšinti įvairiais būdais:

* vaistais;

* šaltais/šiltais kompresais;

* relaksacija;

* masažu;

* vaizduotės pagalba.

Tad nėra priežasties baimintis dėl skausmo. Yra daugybė būdų valdyti skausmo pojūtį. Svarbu pasakyti apie skausmo intensyvumą gydančiam gydytojui ar tiesiog pasikalbėti su artimaisiais ir surasti jums tinkantį skausmo malšinimo būdą (pvz., paprašyti nupirkti kompaktinę plokštelę su relaksacine muzika).

Galite sąsiuvinyje nusipiešti skausmo skalę ir žymėti savo pojūčius. Tai leis aplinkiniams greičiau ir efektyviau pasiūlyti pagalbą. Kai norėsite savo skausmą apibūdinti gydytojui, pasakykite:

* kur jaučiate skausmą;

* į ką jis panašus;

* kokio stiprumo;

* kaip ilgai trunka;

* kas palengvina ir kas sustiprina skausmą;

* kokius medikamentus vartojate ir kiek jie efektyvūs.

Nereikėtų pamiršti, kad baimės jausmas nesvetimas ir artimiesiems, kurie taip pat bijo:

* matyti jus nuliūdusį ar kenčiantį skausmus;

* pajusti, kad jums trūksta meilės, paramos ar supratimo;

* netekti jūsų!

Baimė kyla ir dėl nežinojimo. Tad sužinokite daugiau apie savo ligą arba, jei neturite galimybių, paprašykite artimųjų pagalbos. Prisiminkite posakį: „Ne toks baisus vilkas, kaip apie jį pasakoja“. Tikra tiesa – žinojimo baimė yra daug mažesnė nei nežinios baimė.

Dauguma baimių kyla ir dėl pokyčių baimės: kas bus, jei mane atleis iš darbo, kas uždirbs šeimai pinigų, kas nuves sūnų į darželį? Manome, kad mums susirgus, sugrius pasaulis. Kiek mes svarbūs, sprendžiame pagal tai, kiek esame reikalingi, tiesa? Todėl manome, kad jei mes dėl kokių nors priežasčių negalime atlikti savo pareigų, tarsi mažėja mūsų svarba ir vieną dieną darbdavys ar artimas žmogus gali suvokti, kad mes nesame reikalingi…

Galbūt taip ir įvyktų, jei mūsų „atsitraukimo“ priežastis būtų poilsis Bahamuose su „Cuba Libre“ kokteiliu rankose. Šiuo atveju tai ne poilsis, o didelis darbas. Įveikti ligą – iššūkis visai šeimai, kuris subrandins kiekvieną narį atskirai ir visą šeimą kaip vienetą. Įveikti ligą – tai jūsų šeimos tikslas ir kiekvienas iš jūsų giliai širdyje tai žino! Baiminatės, kad atleis iš darbo? O kas jums sakė, kad jūsų nebūtų atleidę, net jei ir nesirgtumėte? Bijote prarasti draugus? O kaip gi posakis „Draugą nelaimėje pažinsi..?“

Kontrolės jausmo praradimas

Kai sužinojote diagnozę, tarsi žemė iš po kojų išslydo… Tarsi praradote kontrolės jausmą, nes:

* neaišku, kiek ilgai gyvensite;

* neliko kasdienės rutinos, kuri garantuoja stabilumą;

* iš aplinkinių girdite daug jums nežinomų medicininių terminų;

* esate priverstas bendrauti su daugybe nepažįstamų žmonių.

Jeigu save apibūdinate kaip žmogų, kuriam svarbu kruopščiai planuoti ateitį, žinoti, ką veiksite artimiausią sekmadienį, bendrauti mieliau su gerai pažįstamais žmonėmis, dirbti tai, ką puikiai išmanote, tuomet kontrolės jausmo praradimą išgyvensite stipriau. Jeigu esate linkęs rizikuoti, nenustygstate vietoje, mielai imatės visko, kas jums dar nepažinta, gerai jaučiatės naujoje aplinkoje tarp mažai pažįstamų žmonių, tuomet kontrolės jausmo praradimas gali būti ir nepastebimas, nes į ligą žiūrėsite kaip į dar vieną nuotykį.

Skaitote ir netikite, kad tokių žmonių būna? Patikėkite, tikrai būna. Vos atvežti į ligoninę, jie jau klausia: „Daktare, kada mane išleis?“. Jam praneša diagnozę: “Pone, jūs sergate vėžiu“. O jis atsako: „Aišku. Kiek truks gydymas? Suprantat, man reikia į Afriką dramblių medžioti – sezonas baigsis…“ Tokie žmonės nesureikšmina ligos, o ją vertina kaip dar vieną labai rizikingą iššūkį, bet jokiu būdu ne kaip pabaigą. Taigi aplinkybes ne visada galime kontroliuoti, bet savo mintis – 100 procentų.

Liūdesys

Kaip po potvynio būna atoslūgis, taip po stiprių ir aktyvių jausmų (pvz., pykčio) seka pasyvus liūdesys. Ir tai yra normalu. Tokioje liūdnos ramybės būsenoje organizmas kaupia jėgas kovai. Tik svarbu, kad liūdesys neužsitęstų per ilgai…

Kodėl tai pavojinga? Kaip jūs galvojate, ką jaučia žmogus, pirmą kartą „pasodintas už grotų“? Šoką. Didžiulį nenusakomą troškimą ištrūkti į laisvę. Ypač pirmas 40 dienų. Praėjus metams, noras išeiti į laisvą vis dar yra, bet ne toks stiprus. Po 5-erių metų net 80 proc. nuteistųjų jaučiasi pripratę gyventi kalėjime. Iš jų apie 30 proc., žinodami, kad neužilgo bus paleisti, įvykdo pabėgimą ar kitą nusikaltimą. Taip elgtis juos verčia pasąmonė – noras nepalikti pasaulio, kuris jau tapo savu.

Po 10 metų, praleistų kalėjime, galimybė sugrįžti į normalų gyvenimą – lygi nuliui. Štai čia ir slypi pavojus! Negalima priprasti prie minties, kad „aš-onkologinis ligonis“! Negalima mokytis gyventi su liga! Reikia siekti gyventi be ligos! Prisiminkite, kaip jautėtės, kai išgirdote diagnozę. Būtent tą akimirką buvote pasiryžęs atiduoti kovai su liga visas savo jėgas? O kaip yra dabar? Kaip manote, kuris žmogus turi daugiau šansų laimėti? Teisingai – jūs! Kaip sako Maori genties patarlė: „Atsisuk veidu į saulę ir šešėlis liks tau už nugaros“.

Kaltė

Labai dažnai pyktį pakeičia kaltės jausmas. Pavyzdžiui, jūs galite save kaltinti už tai, kad jūsų liga liūdina ir skaudina žmones, kuriuos mylite. Jūs galite nerimauti, kad tapote tiek emocine, tiek finansine našta savo šeimai. Galite pavydėti kitiems sveikatos ir tuo pačiu jaustis dėl to kaltu. Netgi galite kaltinti save už netikusį gyvenimo būdą, pvz., už pomėgį rūkyti ar degintis saulėje.

Jūsų artimieji taip pat gali jaustis kaltais, nes:

* yra sveiki, o jūs sergate;

* negali padėti tiek, kiek norėtų;

* jaučia stresą ir yra nekantrūs ligos atžvilgiu.

Vienišumas

Vienišumo jausmas – taip pat dažnas svečias sergančiųjų namuose. Galbūt pastebėsite, kad draugams sunku bendrauti su jumis, jie ima vengti susitikimų ar tiesiog nustoja skambinę. Negalite užsiimti tuo, ką mėgstate. Net ir būdamas apsuptas artimiausių žmonių, galite jaustis nesuprastas ir vienišas. Ir tai yra natūralu, nes būdami „kitokie“ savo ir artimųjų akyse, mes tarsi atitolstame, tarsi išsiskiriame iš būrio ir tampame „balta varna“. Todėl ir apninka vienišumo jausmas.

Manoma, kad įveikti vienišumo jausmą padeda bendravimas su sergančiais ta pačia liga. Savitarpio pagalbos grupėse galite suprasti, kad ne jūs vienas taip jaučiatės, o kitų žmonių patirtis ir mintys gali padėti atsakyti į jūsų pačių klausimus.

Žinoma, ne kiekvienas nori atsiverti grupei žmonių. Tuomet galite pasikalbėti su psichologu ar tiesiog jums artimu žmogumi, kurio nuomonę vertinate.

Kaip sako švedų patarlė: „Pasidalintas džiaugsmas – padvigubėja, pasidalintas skausmas – sumažėja perpus“.

Viltis

Viltis yra vienas pozityviausių jausmų, kuriuos gali jausti sergantys vėžiu. Ir tam yra daug priežasčių:

* gydymas gali būti sėkmingas, nes milijonai sirgusiųjų dar ir šiandien sėkmingai gyvena;

* yra įmanoma aktyviai gyventi, net ir sergant;

* yra daugybė gydymo būdų!

Bet žinote, kas svarbiausia? Viltis turi būti kelrodė žvaigždė! Ir netinka toks scenarijus, kai pacientas gydytojui sako: „Jūs mane išgydykite. Tada aš patikėsiu, kad galiu pasveikti. O kai patikėsiu, štai tada ir džiaugsiuosi, štai tada šypsosiuosi, štai tada ir būsiu kupinas gerų emocijų. O kol kas palaukim… Kaip paplūdimy – kol saulutė iš už debesėlio pasirodys…“

Pabaigai…

Ir apskritai – nuo šiandien keičiam požiūrį… Atsakykite į klausimą: „Ar norite pasveikti?“ Atsakėte? Štai čia ir pavojus! Jei į klausimą atsakėte teigiamai, vadinasi manote, kad sergate. Dabar mes kalbame ne apie realią dabartį, dabar mes kalbame apie sąmonės ir pasąmonės draugystę.

Pasižiūrėkite į kurį nors savo daiktą. Ar norite, kad šis daiktas būtų jūsų? Koks keistas klausimas?! Jis ir taip jūsų! Pažiūrėkite į savo vyrą ar žmoną. Ar norėtumėte gyventi su šiuo žmogumi? (pastarasis klausimas dažnai naudojamas šeimos psichoterapijoje) Nekantraujate sužinoti, kas iš to? Atsakymas – kai jūs sakote, kad kažko norite, tai reiškia, kad šiuo metu to neturite.

Taigi jūsų norą pasveikti pasąmonė supranta kaip fakto „aš – sergu“ konstatavimą. Todėl nuo šiandien su lozungu „Noriu būti sveikas!“ atsisveikinam. Nuo šiol kiekvieną dieną pradėsime nuo pratimo, kurio tikslas – grožėtis savimi ir sakyti sau pačius gražiausius žodžius. Kai kuriems vien mintis apie tokius veiksmus kelia siaubą. Reikia save priversti. Taigi sukaupiame visas jėgas ir einame prie veidrodžio. Žvilgsnio nenukreipiame – žiūrime tiesiai sau į akis.

Kategoriškai draudžiama daryti tai, ką esate įpratęs: nesistenkite įžvelgti jokių ligos požymių, neieškokite žilų plaukų ar naujų raukšlių… Ieškokite to, kuo galėtumėte pasidžiaugti. Niekas ir nesako, kad bus lengva. Taigi 5 minutes grožimės savimi ir sakome pačius gražiausius komplimentus. Nuo šiol taip kiekvieną rytą! Nuo šiol mūsų lozungas: „Aš sveikas ir gražus!“

Prisiminkime klausimą apie jūsų tikslą gyvenime. Tikslas – „būti sveiku“ – netinka. Taigi jei norite pasveikti – apsispręskite, kam jums reikalinga sveikata ir ką jūs su ja darysite! Apsisprendėte? Tada pažiūrime į veidrodį! O ką sakyti – jau aptarėm…




Artimiausi renginiai

Per savo gyvenimą vėžio diagnozę išgirs 1 iš 2 asmenų, 1 iš 3 to gali išvengti, pasirinkęs tinkamą gyvenimo būdą

 2017 m. kovo 6 d. visoje Lietuvoje JCDecaux stenduose pasirodė plakatai, viltingo pavasario spalvomis skelbdami POLA inicijuotos socialinės iniciatyvos pradžią. Ši iniciatyva, visų pirma, yra skirta priminti į tikslines amžiaus grupes patenkantiems asmenims, jog svarbu laiku pasitikrinti sveikatą pagal gimdos kaklelio, krūties, prostatos bei...



©2013 POLA. Visos teisės saugomos.